Pavadinimas: “Radiographic atlas of skeletal development of the hand and wrist”
Autoriai: William Walter Greulich ir S. Idell Pyle
Data: 1950 ir 1959 (antras leidimas, kurio kopiją aš ir turiu).
Antrasis leidimas nuo pirmojo skiriasi keturiais berniukų standartais, vienu mergaičių standartu ir tuo, kad nuotraukų kokybė yra šiek tiek geresnė. Be to perpiešta dalis brandos indikatorių iliustracijų, bei pridėta Bayley ir Pinneau ūgio suaugus prognostinės lentelės.
Idėja sudaryti atlasą 1929 metais kilo profesoriui T. Wingate Todd (Western Reserve University School of Medicine, Cleveland, Ohio). Studija vadinosi “Brush Foundation”. Planavimas tęsėsi iki 1931, kol į stebėjimus buvo įtraukti pirmieji trijų mėnesių amžiaus kūdikiai. Nuo to laiko studija buvo nuolatos papildoma naujais vaikais (nuo trijų mėnesių iki keturiolikos metų amžiaus). Studija kaip ir planuota, buvo nutraukta 1942 metais (tęsėsi 11 metų!!!). Stebėjimams nesutrukdė net antrasis pasaulinis karas.
Vaikai, kurie buvo įtraukti į atlasą, neturėjo pastebimų fizinių ar psichinių defektų. Jų tėvai davė sutikimą vaikus stebėti iki jų skeletinės brandos arba studijos galo. Vaikai priklausė vidurinei ar aukštesnei socialinei ir ekonominei klasei. Visi vaikai buvo gimę JAV baltaodžiai ir didžioji dalis jų šeimų buvo kilę iš šiaurės Europos. Kas tris mėnesius pirmaisiais postnataliniais metais, kas šešis mėnesius 2-5 gyvenimo metais ir kas metus iki skeletinės brandos (išskyrus brendimo spurtą) vaikas buvo matuojamas ir sveriamas, atliekamos kairio peties, alkūnės, plaštakos, šlaunies sąnario, kelio sąnario ir pėdos rentgeno nuotraukos. Taip pat buvo atliekami psichometriniai ir kiti psichologiniai testai, surenkama išsami sveikatos būklės anamnezė iš vaikų tėvų bei jų daktarų. Atlasui panaudotos 1000(!) studijoje dalyvavusių vaikų kairių plaštakų nuotraukos (vienam vaikui buvo atlikta nuo 1 iki 21 kairės plaštakos nuotraukos).
Profesorius Todd’as 1937 išleido savo “Plaštakos skeletinio brendimo atlasą”. Šiame atlase buvo naudojami studijos duomenys, surinkti iki 1936 metų, bei papildomi duomenys (kilmė įvairi). Deja profesorius Todd’as 1938 metais mirė ir studijos tęsti nebegalėjo, todėl nuo to laiko studiją prižiūrėjo jo mokiniai ir kolegos. Greulich’o ir panelės Pyle atlase yra mažiau standartų, negu Todd’o atlase. Tyrėjai įsitikino, nuo penkerių metų amžiaus, per vienerius metus kaulų pokytis yra per mažas, kad būtų naudinga turėti daugiau standartų (išskyrus brendimą).
Skeletinis amžius iki šio atlaso išleidimo buvo vertinamas labai įvairiai. Dažniausiai jis nurodydavo labiausiai subrendusio nuotraukos brandos indikatoriaus (kaulėjimo židinio) brandą arba visų brandos indikatorių vidurkį. Tačiau vidurkis gali rodyti labai skirtingą brandą pasiekusių brandos indikatorių visumą, todėl vertinimui jis nėra tinkamas.
Kaulinis amžius suteikia daugiau informacijos apie vaiko skeletinės sistemos išsivystymą, negu jo chronologinis amžius, ūgis ar svoris. Be to vaiko galutinio ūgio ir svorio mes nežinome (galime nebent prognozuoti), o kaulinis amžius visą laiką pasieks brandą (kaulo brendimą galima skaidyti į etapus, pvz. epifizė suauga su diafize). Dėka šio atlaso (ir kitų tyrimų) mes žinome kada sveikam vaikui turi išryškėti vienas ar kitas kaulėjimo centras, “susilieti” ar “išnykti” ilgųjų kaulų augimo linijos (fizės). Taip galima prognozuoti ir vertinti vaiko kaulinę brandą. Kiekvienam vaikui būdingas individualus kaulų brendimas, tačiau didžiąjai daliai sveikų vaikų būdingas kaulėjimo eiliškumas, todėl vis dėlto vaiko skeleto brandą mes vertinti galime (Kritiškai!). Žinoma, būtina žinoti chronologinį amžių, svorį, ūgį, tėvų ūgį, sekti vaiką jam augant (darant nuoseklius matavimus ir periodiškai atliekant plaštakos rentgeno nuotraukas).
Plaštakos rentgeno nuotrauka
Sveikiems vaikams (didžiąjai daliai) rieše kaulėjimo židiniai atsiranda šia tvarka: galvinis (os capitatum), kabliukas (os hamatum), trikampis (os triquetrum), didysis daugiakampis (os trapezium), mažasis daugiakampis (os trapezoideum), žirnis (os pisiforme). Laivelio (os scaphoideum, s. os naviculare) kaulėjimo židinys atsiranda gana įvairiu metu (individualiai). Berniukams laivelio kaulėjimo židinys dažniausiai atsiranda prieš didžiojo daugiakampio kaulėjimo židinį, mergaitėms – kartu arba po mažojo daugiakampio kaulėjimo židinio atsiradimo. Žinoma, visi trys kauliukai (laivelis, didysis ir mažasis daugiakampiai) atsiranda vieno-trijų mėnesių bėgyje, todėl rimtos klinikinės naudos iš žinojimo, kada kuris pradeda kaulėti nėra. Šis pavyzdys rodo, kad kaulėjimo židinių atsiradimas, kaip ir daugelis kitų dydžių, yra genetiškai nulemtas ir gali būti naudojamas vertinti konkretaus vaiko skeletinei brandai.
Reikia žinoti, kad vaiko skeletinis amžius rodo, koks buvo vaikų, 1931-1942 metais dalyvavusių sudarant šį atlasąir turėjusių taip pat išsivysčiusį plaštakos skeletą, chronologinis amžius. Kitais žodžiais, mes galime lyginti konkretaus vaiko ir populiacijos “standarto” plaštakos skeletinę brandą. Taip nustatome ar vaiko skeletinis amžius atitinka chronologinį, ar ne. VUVL ortopediniame skyriuje atlikto prospektyvinio tyrimo metu, nustatėme, kad tik ~42% vaikų, turinčių kojų ilgio skirtumą, chronologinis amžius atitinko skeletinį. Tai tik įrodo, kaip svarbu ortopedui yra nustatyti vaikų skeletinį amžių norint prognozuoti kaulų ilgį ir taikyti tinkamą gydymą.
Standartai šiam atlasui buvo parinkti labai įdomiu būdu. Standarte esanti nuotrauka turėjo būti fotografuota vaikui paskirto vizito metu +/- 2% jo amžiaus (pvz. pirma nuotrauka, 1931-06-06, aštunta nuotrauka 1935-06-06 +/- 22 dienos). Šimtas vienos lyties vaikų nuotraukų atitinkančių tam tikrą amžių buvo išdėstytos skeletinės brandos didėjimo kryptimi. Standartas – vidurinė šios imties nuotrauka (arba jeigu jos kokybė bloga – nuotrauka esanti šalia vidurinės).
Pacientų nuotraukas vertinti reikia ne tik lyginant paciento plaštakos nuotrauką su “labiausiai panašia” nauotrauka iš atlaso, bet ir žiūrint skeletinės brandos indikatorius (atlaso gale yra iliustracijos, su skeletinės brandos indikatoriais – pvz. sezamoidinis nykščio kauliukas, tam tikrų epifizinių plokštelių išnykimas, kaulėjimo centrų atsiradimas ir t.t.) atspindinčius tam tikrą kaulo skeletinės brandos etapą.
Po atlaso išleidimo buvo atlikta daugybė tyrimų, kaip jame esantys standartai tinka vienai ar kitai populiacijai, kaip Greulich&Pyle atlasu nustatytas kaulinis amžius koreliuoja su kitų metodų (pvz. Tanner-Whitehouse, Sauvegrain ar kt.) pagalba nustatytu kauliniu amžiumi, kaip skirtingi vertintojai vertina tas pačias nuotraukas ir galybė kitų. Naudojantis šio atlaso idėja ir pavyzdžiu sudaryti ir kiti atlasai.
Palm PDA plaštakos kaulinio amžiaus programa
Ir nors šis atlasas turi nemažai minusų (brendimo akseleracija, aukštesnis ūgis, kita populiacija, amžiaus SD +/- 1 nuotrauka ir t.t.), tačiau jis išlieka pačiu populiariausiu ir paprasčiausiu. VUVL pacientams kaulinį amžių nustato radiologai naudodami būtent šį atlasą.
Greulich&Pyle atlasas
Pavadinimas: “Radiographic atlas of skeletal development of the hand and wrist”
Autoriai: William Walter Greulich ir S. Idell Pyle
Data: 1950 ir 1959 (antras leidimas, kurio kopiją aš ir turiu).
Antrasis leidimas nuo pirmojo skiriasi keturiais berniukų standartais, vienu mergaičių standartu ir tuo, kad nuotraukų kokybė yra šiek tiek geresnė. Be to perpiešta dalis brandos indikatorių iliustracijų, bei pridėta Bayley ir Pinneau ūgio suaugus prognostinės lentelės.
Idėja sudaryti atlasą 1929 metais kilo profesoriui T. Wingate Todd (Western Reserve University School of Medicine, Cleveland, Ohio). Studija vadinosi “Brush Foundation”. Planavimas tęsėsi iki 1931, kol į stebėjimus buvo įtraukti pirmieji trijų mėnesių amžiaus kūdikiai. Nuo to laiko studija buvo nuolatos papildoma naujais vaikais (nuo trijų mėnesių iki keturiolikos metų amžiaus). Studija kaip ir planuota, buvo nutraukta 1942 metais (tęsėsi 11 metų!!!). Stebėjimams nesutrukdė net antrasis pasaulinis karas.
Vaikai, kurie buvo įtraukti į atlasą, neturėjo pastebimų fizinių ar psichinių defektų. Jų tėvai davė sutikimą vaikus stebėti iki jų skeletinės brandos arba studijos galo. Vaikai priklausė vidurinei ar aukštesnei socialinei ir ekonominei klasei. Visi vaikai buvo gimę JAV baltaodžiai ir didžioji dalis jų šeimų buvo kilę iš šiaurės Europos. Kas tris mėnesius pirmaisiais postnataliniais metais, kas šešis mėnesius 2-5 gyvenimo metais ir kas metus iki skeletinės brandos (išskyrus brendimo spurtą) vaikas buvo matuojamas ir sveriamas, atliekamos kairio peties, alkūnės, plaštakos, šlaunies sąnario, kelio sąnario ir pėdos rentgeno nuotraukos. Taip pat buvo atliekami psichometriniai ir kiti psichologiniai testai, surenkama išsami sveikatos būklės anamnezė iš vaikų tėvų bei jų daktarų. Atlasui panaudotos 1000(!) studijoje dalyvavusių vaikų kairių plaštakų nuotraukos (vienam vaikui buvo atlikta nuo 1 iki 21 kairės plaštakos nuotraukos).
Profesorius Todd’as 1937 išleido savo “Plaštakos skeletinio brendimo atlasą”. Šiame atlase buvo naudojami studijos duomenys, surinkti iki 1936 metų, bei papildomi duomenys (kilmė įvairi). Deja profesorius Todd’as 1938 metais mirė ir studijos tęsti nebegalėjo, todėl nuo to laiko studiją prižiūrėjo jo mokiniai ir kolegos. Greulich’o ir panelės Pyle atlase yra mažiau standartų, negu Todd’o atlase. Tyrėjai įsitikino, nuo penkerių metų amžiaus, per vienerius metus kaulų pokytis yra per mažas, kad būtų naudinga turėti daugiau standartų (išskyrus brendimą).
Skeletinis amžius iki šio atlaso išleidimo buvo vertinamas labai įvairiai. Dažniausiai jis nurodydavo labiausiai subrendusio nuotraukos brandos indikatoriaus (kaulėjimo židinio) brandą arba visų brandos indikatorių vidurkį. Tačiau vidurkis gali rodyti labai skirtingą brandą pasiekusių brandos indikatorių visumą, todėl vertinimui jis nėra tinkamas.
Kaulinis amžius suteikia daugiau informacijos apie vaiko skeletinės sistemos išsivystymą, negu jo chronologinis amžius, ūgis ar svoris. Be to vaiko galutinio ūgio ir svorio mes nežinome (galime nebent prognozuoti), o kaulinis amžius visą laiką pasieks brandą (kaulo brendimą galima skaidyti į etapus, pvz. epifizė suauga su diafize). Dėka šio atlaso (ir kitų tyrimų) mes žinome kada sveikam vaikui turi išryškėti vienas ar kitas kaulėjimo centras, “susilieti” ar “išnykti” ilgųjų kaulų augimo linijos (fizės). Taip galima prognozuoti ir vertinti vaiko kaulinę brandą. Kiekvienam vaikui būdingas individualus kaulų brendimas, tačiau didžiąjai daliai sveikų vaikų būdingas kaulėjimo eiliškumas, todėl vis dėlto vaiko skeleto brandą mes vertinti galime (Kritiškai!). Žinoma, būtina žinoti chronologinį amžių, svorį, ūgį, tėvų ūgį, sekti vaiką jam augant (darant nuoseklius matavimus ir periodiškai atliekant plaštakos rentgeno nuotraukas).
Plaštakos rentgeno nuotrauka
Sveikiems vaikams (didžiąjai daliai) rieše kaulėjimo židiniai atsiranda šia tvarka: galvinis (os capitatum), kabliukas (os hamatum), trikampis (os triquetrum), didysis daugiakampis (os trapezium), mažasis daugiakampis (os trapezoideum), žirnis (os pisiforme). Laivelio (os scaphoideum, s. os naviculare) kaulėjimo židinys atsiranda gana įvairiu metu (individualiai). Berniukams laivelio kaulėjimo židinys dažniausiai atsiranda prieš didžiojo daugiakampio kaulėjimo židinį, mergaitėms – kartu arba po mažojo daugiakampio kaulėjimo židinio atsiradimo. Žinoma, visi trys kauliukai (laivelis, didysis ir mažasis daugiakampiai) atsiranda vieno-trijų mėnesių bėgyje, todėl rimtos klinikinės naudos iš žinojimo, kada kuris pradeda kaulėti nėra. Šis pavyzdys rodo, kad kaulėjimo židinių atsiradimas, kaip ir daugelis kitų dydžių, yra genetiškai nulemtas ir gali būti naudojamas vertinti konkretaus vaiko skeletinei brandai.
Reikia žinoti, kad vaiko skeletinis amžius rodo, koks buvo vaikų, 1931-1942 metais dalyvavusių sudarant šį atlasąir turėjusių taip pat išsivysčiusį plaštakos skeletą, chronologinis amžius. Kitais žodžiais, mes galime lyginti konkretaus vaiko ir populiacijos “standarto” plaštakos skeletinę brandą. Taip nustatome ar vaiko skeletinis amžius atitinka chronologinį, ar ne. VUVL ortopediniame skyriuje atlikto prospektyvinio tyrimo metu, nustatėme, kad tik ~42% vaikų, turinčių kojų ilgio skirtumą, chronologinis amžius atitinko skeletinį. Tai tik įrodo, kaip svarbu ortopedui yra nustatyti vaikų skeletinį amžių norint prognozuoti kaulų ilgį ir taikyti tinkamą gydymą.
Standartai šiam atlasui buvo parinkti labai įdomiu būdu. Standarte esanti nuotrauka turėjo būti fotografuota vaikui paskirto vizito metu +/- 2% jo amžiaus (pvz. pirma nuotrauka, 1931-06-06, aštunta nuotrauka 1935-06-06 +/- 22 dienos). Šimtas vienos lyties vaikų nuotraukų atitinkančių tam tikrą amžių buvo išdėstytos skeletinės brandos didėjimo kryptimi. Standartas – vidurinė šios imties nuotrauka (arba jeigu jos kokybė bloga – nuotrauka esanti šalia vidurinės).
Pacientų nuotraukas vertinti reikia ne tik lyginant paciento plaštakos nuotrauką su “labiausiai panašia” nauotrauka iš atlaso, bet ir žiūrint skeletinės brandos indikatorius (atlaso gale yra iliustracijos, su skeletinės brandos indikatoriais – pvz. sezamoidinis nykščio kauliukas, tam tikrų epifizinių plokštelių išnykimas, kaulėjimo centrų atsiradimas ir t.t.) atspindinčius tam tikrą kaulo skeletinės brandos etapą.
Po atlaso išleidimo buvo atlikta daugybė tyrimų, kaip jame esantys standartai tinka vienai ar kitai populiacijai, kaip Greulich&Pyle atlasu nustatytas kaulinis amžius koreliuoja su kitų metodų (pvz. Tanner-Whitehouse, Sauvegrain ar kt.) pagalba nustatytu kauliniu amžiumi, kaip skirtingi vertintojai vertina tas pačias nuotraukas ir galybė kitų. Naudojantis šio atlaso idėja ir pavyzdžiu sudaryti ir kiti atlasai.
Palm PDA plaštakos kaulinio amžiaus programa
Ir nors šis atlasas turi nemažai minusų (brendimo akseleracija, aukštesnis ūgis, kita populiacija, amžiaus SD +/- 1 nuotrauka ir t.t.), tačiau jis išlieka pačiu populiariausiu ir paprasčiausiu. VUVL pacientams kaulinį amžių nustato radiologai naudodami būtent šį atlasą.